Petrichoras – pirmasis lietus turi vardą

Akimirka, kol skėtis dar nespėjo įgristi

Nukrinta pirmieji lašai, ir žemė tarsi atsiliepia. Gatvei dar nespėjus kaip reikiant sušlapti, ore jau tvyro žemiškas įspūdis su mineraliniu atspalviu – kvapas, siejamas su permaina labiau nei su vienu konkrečiu daiktu. Skėtis gal ir nepatogus, bet lietaus pradžia už tai šiek tiek atlygina.

Žodis „petrichoras“ pravartus tuo, kad įvardija būtent tokį susitikimą. Jis tikslesnis už „gryną orą“ ir siauresnis už „audros kvapą“. Jis atkreipia dėmesį į akimirką, kai iki tol sausą žemę pasiekia drėgmė, o pati vieta tam įspūdžiui suteikia savitumo.

Parfumerijoje šis žodis gali priminti trumpą akimirką lauke, ties kuria dabar galima stabtelėti ilgiau. Galbūt jus traukia žemiškumas, mineralus primenantis vaizdinys ar aplink pirmuosius lašus tarsi atsiverianti erdvė. Kompozicija gali išryškinti skirtingas šio įvykio asociacijas, tad dvi petrichoro interpretacijos gali atrodyti visai skirtingos, nors abi kyla iš to paties atpažįstamo įvykio.

Šiuolaikinis žodis senoviškomis šaknimis

Joy Bear ir Richardas Thomasas petrichorą įvardijo 1964 m. straipsnyje Nature of Argillaceous Odour.^PE1 Naujasis žodis turėjo nemažą pranašumą prieš ankstesnį, gana dalykišką apibūdinimą.

Žodis jungia graikišką petra, reiškiančią akmenį, ir mitologinį dievų ichor.^PE1 Skamba taip, lyg būtų iš senovinės poemos, nors jo istorija prasidėjo šiuolaikiniame moksle.

Tyrėjai susiejo sausomis sąlygomis buvusias uolienas, su jomis siejamą kvapiąją medžiagą ir jos išsiskyrimą veikiant drėgmei.^PE1 Paviršius ir pats įvykis yra tos pačios istorijos dalys.

Žemės kvape girdėti ir gyvybė

Johno Inneso centras geosminą apibūdina kaip žeme kvepiantį junginį, kurį gamina su dirvožemiu siejamos Streptomyces genties bakterijos.^PE2

Pavadinimą verta žinoti, tačiau juo nepaaiškinsite visų lietingo kraštovaizdžio kvapo niuansų. Greta žemės įspūdžio kvapą gali formuoti žalia augmenija, medienos paviršiai, oras ir kitos vietos ypatybės. Vienas iš kvapą padedančių paaiškinti cheminių junginių palieka vietos viskam, kas dar sudaro tą sceną.

Todėl sodas po sausros ir miesto grindinys prasidėjus liūčiai gali kelti giminingus, bet skirtingus prisiminimus. Žodis „petrichoras“ juos susieja bendru klausimu – kas nutinka, kai drėgmė pasiekia žemę – ir kartu palieka vietos kiekvienos vietos paviršiams bei aplinkai. Galbūt stipriausia jūsų asociacija yra kiemas, takas palei sieną arba žemė aplink gatvės medį.

Mažyčiai burbuliukai atveria kelią į orą

Masačusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjai stebėjo, kaip lašai ant porėtų paviršių įkalina oro burbuliukus ir paskleidžia ore smulkius lašelius. 2015 m. paskelbtame apraše iškelta mintis, kad šis reiškinys gali padėti kvapui pasklisti, o jo eiga priklauso nuo paviršiaus ir lašo smūgio sąlygų.^PE3

Čia pravartu atskirti kvapo šaltinį nuo sklidimo būdo. Viena yra su žeme siejama kvapioji medžiaga, kita – procesas, kuriuo dalis to, kas yra paviršiuje, patenka į orą. Abu dalykai priklauso tam pačiam susitikimui, kurį prisimename kaip lietaus kvapą.

Kvepalų mėgėjams dėl to petrichoras reiškia daugiau nei poetišką žodžio „šlapias“ sinonimą. Tai kvapo nata, kurioje numanoma, kas buvo prieš tai ir kas nutiko po to. Paviršius buvo sausas, jį pasiekė drėgmė, ir pojūtis pasikeitė. Kompozicija gali perteikti šį perėjimą kontrastu, pavyzdžiui, gretindama sausą mineralinį įspūdį su tamsesniu žemišku, užuot mėginusi atkurti visą meteorologinį reiškinį.

Drėgna žemė po kojomis, lietus aplinkui

Šiuos giminingus apibūdinimus lengviau palyginti, kai aišku, ką kiekvienas išryškina. Drėgna žemė primena patį dirvožemį, siejamą su grūdėtumu, tamsa, šaknimis ar trupumu. Petrichoras išryškina susitikimą su drėgme. Lietaus kvapo akordas gali priminti krintančius lašus, orą, tarpdurį, langą ar platų vandeningą įspūdį ir be ryškios dirvožemio kvapo natos.

Šlapio akmens įspūdis siauresnis kitu požiūriu. Jis išryškina sušlapusį kietą paviršių, galbūt patamsėjusį ir atspindintį šviesą. Kvepalai gali įtikinamai priminti šlapią grindinį, nors juose vos juntamas jūsų lauktas žemiškas pirmojo lietaus atspalvis. Panašiai sodrus dirvožemio įspūdis gali būti malonus, bet veikiau priminti stalą, prie kurio persodinami augalai, nei staigią liūtį.

Kai mėginys nuvilia, šie skirtumai gali netikėtai praversti. Užuot nusprendę, kad kvapas neprimena lietaus, paklauskite savęs, kurios lietaus patirties dalies ieškojote. Ar tai pirmasis nuo žemės pakylantis dvelksmas, vėsiai atrodantis akmuo, lapuota aplinka ar atviras oras? Galbūt norimą kvapą rasite pakeitę klausimą, užuot ieškoję vis pažodiškesnio pavadinimo.

Trumpa akimirka, prie kurios galima grįžti

Pabandykite prisiminti vieną konkrečią lietingą vietą ir leiskite jai likti savitai. Įsivaizduokite paviršių, kiek aplink buvo atviros erdvės ir ar netoliese augo augalų. Tada atskirkite objektus nuo paties įvykio. Sausas takas yra vienas vaizdas, ką tik sušlapęs jo kraštelis – antras, o kiaurai permerkta aplinka – trečias.

Jei norite konkretesnio atskaitos taško, pildykite trumpą lietaus dienoraštį vaikščiodami pažįstamu maršrutu. Paprastą lietingą dieną atkreipkite dėmesį į bendrą įspūdį prie grindinio, augalų vazono ir nuo lietaus pridengto tarpdurio. Dar prieš atsiversdami kvepalų aprašymą raskite savus žodžius. Galbūt įspūdis žemiškas, primenantis lapus, aštrių kontūrų, uždaras ar tiesiog niekuo neišsiskiriantis. Tobulos petrichoro akimirkos neprivalote patirti nė vienoje iš šių vietų. Vėliau palyginkite tas vietas su bandomais kvepalais. Taip gali paaiškėti, ar norėjote pirmojo žemiško dvelksmo, atviros lauko erdvės pojūčio, ar konkretaus miesto paviršiaus. Prisiminus vietą lengviau ja remtis, kai skirtingos jos dalys jau turi vardus.

Bandydami gatavus kvepalus atkreipkite dėmesį, ar petrichoro asociacija kyla iškart, ar išryškėja tik nusistovėjus šviesioms pradinėms natoms. Tai gali būti trumpas įspūdis tarp medienos ar žalumos natų arba pagrindinė tema nuo pradžios iki galo. Kvapo natos pavadinimas nusako meninę kryptį ir neįrodo, kad sudėtyje yra dirvožemio, akmens ar surinkto lietaus vandens.

Kad galėtumėte pasimėgauti šia tema, nereikia stovėti lauke ir laukti tobulos liūties. Pakanka paprasto prisiminimo apie orus ir atidaus palyginimo. Petrichoras iš dalies žavi tuo, kad pagauna akimirką, kurią paprastai pastebime tik prabėgomis – staiga atrodo, kad žemę galima užuosti ore. Įvardijus šią akimirką lengviau ją atpažinti, aptarti ir galbūt vėl atrasti kvape, net kai skėtis jau seniai išdžiūvęs.

Šaltiniai

PE1. CSIRO, “The smell of rain: how our scientists invented a new word”, March 2015. Institutional history of Joy Bear and Richard Thomas's 1964 research and naming of petrichor.

PE2. John Innes Centre, “Research unearths the science behind the smell of spring”, 6 April 2020. Geosmin and Streptomyces context.

PE3. Jennifer Chu, MIT News, “Rainfall can release aerosols, study finds”, 14 January 2015. Research-team account of drop-impact experiments and proposed aroma-delivery relevance.